s. Anna Sudujko CHR. Kalba per pal. Mykolo Giedraičio gimimo 600-ųjų metinių iškilmę Valdovų rūmų muziejuje. 2025 m. gegužės 8 d.

Brangūs susirinkusieji,

šiandien susitinkame ypatingu metu –
minime palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo 600-ąsias metines.

Tai ypatinga proga iš naujo įsiklausyti į jo gyvenimo žinią —
tylaus, paslėpto gyvenimo,
tačiau tokio, kuris iki šiol skleidžia šviesą tamsoje.

Palaimintasis Mykolas Giedraitis,
apie kurį šiandien kalbame,
pirmiausia yra mano tautietis.

Mus sieja daug kas:
ta pati tėvynė,
baltųjų augustijonų tradicija,
meilė Dievui – meilė Tam, kuris YRA,
artumas su Marija.

Ir, pasakysiu nuoširdžiai,
laikau jį draugu, savo bičiuliu.

Todėl su džiaugsmu priėmiau kvietimą
pasidalyti savo ryšiu su juo.

Mano susitikimas su Mykolu buvo kelias.
Kelias etapais.
Ir tas kelias tebesitęsia.

Šiandien noriu papasakoti apie šią draugystę –
nes draugystė turi tai,
kad ja norisi dalintis.
Ir kuo daugiau ja dalinamės, tuo labiau ji auga.

Pirmą kartą susitikau palaimintąjį per… biografiją.
Tai buvo 1993 metai.
Kaip studentė apsilankiau pas šv. Jadvygos seseris Krokuvoje. Esančio Kristaus tarnaitėską tai reiškia? Tai – Gyvojo Kristaus tarnaitės.

Ieškojau savo pašaukimo.

Vienuolių bendruomenės pavadinimas „Esančio Kristaus tarnaitės” mane labai palietė, ir jaučiau, kad noriu liudyti Dievą, kuris yra ir veikia šiandien!

Ir tuomet gavau pasiūlymą –
išversti iš lietuvių kalbos palaimintojo biografiją,
kurią parašė kunigas Paulius Rabikauskas.

Tuomet Mykolas man atsivėrė. Mykolas man prisistatė! Jis atskleidė savo kelią, kaip sekė Jėzumi ir tarnavo Esančiajam Dievui.

Vėliau pažinau jį giliau.
Aplankiau jo gimtinę – Giedraičius.

Buvo gražus pavasaris.
Spalvos – gyvos ir ryškios.
Ir tada manyje gimė klausimas, tarsi jį būtų kėlę tie nuostabūs peizažai:
„Kodėl jis mus paliko?“

Šiandien žinau atsakymą.
Jis išgirdo kvietimą:
„Sek paskui Mane.“

Ir aš – kaip ir jis –
atidaviau savo gyvenimą.

Palikau savo šalį, šeimą, viską –
nes išgirdau tą patį Balsą.

Meilė buvo jo gyvenimo arena.
Tai supras tik tas, kuris tikrai mylėjo.

Ši Meilė –
nuo Krikšto momento –
vedė jį tolyn.

Aprengusi jį baltu abitu –
tarsi krikšto rūbo tąsa –
ne tik priminė jam, kas jis yra,
bet ir tapo ženklu kitiems.

Ant abito buvo širdis su kryžiumi.
Tą patį ženklą nešioju ir aš šiandien –
tarsi Dievo meilės antspaudą.

Žmonės ateidavo į šv. Morkaus bažnyčią Krokuvoje.
Ateidavo pasikalbėti su Mykolu,
paprašyti maldos.

Jis jų klausėsi.
Meldėsi.
Buvo.
Buvo su Tuo, kuris YRA.

Vienas stipriausių mano išgyvenimų?
Atradimas, kad Mykolas turėjo draugų –
didžiųjų Krokuvos šventųjų:

šv. Joną Kentietį,
šv. Simoną iš Lipnicos,
palaimintąjį Stanislovą Kazimierčiką…

(Jan Kanty, Izajasz Boner, Świętosław Milczący – vadinamas Tyliuoju , Szymon z Lipnicy, Stanisław Kazimierczyk)

Jie visi gyveno tuo pačiu metu.
Susitikdavo.
Kartu brendo į šventumą.

O Marija?

Šv. Morkaus bažnyčioje vis dar kabo XV a. Hodegetrija –
Marijos ikona, rodanti į Jėzų.

Prie šios ikonos meldėsi Mykolas.

Marija – tada, kaip ir šiandien, – sako:
„Klausyk Jo.“
„Sek paskui Jį.“

Mykolas pasekė.
Todėl litanijoje jis vadinamas:
„Piligrimu, ėjusiu keliu, kurį Ji parodė.“

Marija suformavo jo širdį.
Ji – pasitikėjimo indas.
Ji išmokė jį atsidavimo.
Ne ieškoti savęs, o dovanoti save.

Ji išmokė jį mylėti Jėzų.
Ir žmones.

Dėkoju Dievui už palaimintąjį Mykolą.
Už jo draugystę.
Už jo išmintį.
Už jo tylų buvimą mano gyvenime.

Ši kalba – tai mano padėkos ženklas.

… Jo lietuviška kilmė turi didelę prasmę.

Jis gimė netrukus po Krėvos unijos,
kai Lietuva priėmė krikštą.
Tai buvo laikas, kai Lietuva jungėsi su Vakarais – su krikščionybe.

Mykolas – šios unijos dvasinis vaisius.
Įrodymas, kad galima sujungti dvi kultūras –
lietuvišką ir krikščionišką.

Didžiąją gyvenimo dalį jis buvo zakristijonas.
Nerašė didelių traktatų.
Nekalbėjo nuo sakyklos.

Ir, vis dėlto, jo šventumas traukė žmones.

Nes Mykolas parodė:
šventumas – tai ištikimybė kasdienybėje.

Kažkas apie jį pasakė: „Maži dalykai, atlikti didžiu būdu.“ Ir štai kur slypi jo didybės paslaptis. Ne išoriniai efektai, ne mūsų darbai mus veda į dangų, o meilė, kurią į juos įdedame.

Kodėl verta apie jį kalbėti šiandien?

Nes gyvename triukšmo pasaulyje.
Savireklamos pasaulyje.
Šauksmo pasaulyje.

O jis – palaimintasis Mykolas –
moko mus tylos.

Tylos, kuri veda į gelmę.
Į tai, kas amžina.

Mums, lietuviams (ir mums, lenkams, ir kiekvienai tautai),
jis yra vilties ir pasididžiavimo šaltinis.

Jis parodo, kad šventumas gali kilti iš mūsų žemės.
Kad turime ne tik didingą istoriją,
bet ir gilų dvasinį šaknyną.

Mykolas šiandien gali įkvėpti ne tik tikinčiuosius.

Taip pat tuos, kurie trokšta taikos.
Santarvės.
Susikalbėjimo.

Ne per politiką, ne per interesus,
bet per bendras vertybes:
tikėjimą, ištikimybę, nuolankumą.

Jis yra tiltas tarp lietuvių ir lenkų.

Piligrimas, mokantis mus eiti kartu.

Jo gyvenimas tegul mums primena:
visi esame pakviesti į piligrimystę.

O šis kelias prasideda tada,
kai širdies tyloje pasakome Dievui:
„Taip.“

Kaip tą padarė Mykolas.
Prieš 600 metų.

Tačiau jo atsakymas vis dar skamba.
Ir vis dar apšviečia kelią.

Tegul ši sukaktis nebūna tik prisiminimas –
tebūna tai kvietimas.

Į mūsų dvasinio gyvenimo gilumą,
į širdies atsinaujinimą,
į naują pasitikėjimą Dievu.

Tegul palaimintojo Mykolo tylumas
pažadina mumyse šventumo troškimą.

Ačiū.