Palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo 600 metų Jubiliejaus iškilmė, 2025 m. gegužės 10 d., Videniškių parapijos bažnyčia, Kaišiadorių vyskupija
Brangūs broliai seserys!
Savo gyvenimu Jėzus atskleidė žmonėms tikrąjį Dievo veidą ir pakvietė visus kurti naują santykį su Juo, Dievo karalystę žemėje. Tikrųjų Jėzaus sekėjų gyvenimas liudija Jo žodžių tiesą ir pasakoja nuostabius Dievo darbus. Šiandien, švenčiant palaimintojo Mykolo gimimo 600 metų jubiliejų, Jėzus nori vėl mus nušviesti Dangiškojo Tėvo veido šviesa, sužavėti gyvenimu su Dievu. Tokiam gyvenimui Viešpats buvo pakvietęs ir vienuolį brolį Mykolą. Atverkime savo širdis Dievo žodžiui, kad jis padėtų giliau suprasti Palaimintojo pasirinkimus ir paveiktų mus Šventosios Dvasios galia.
Lietuvių kunigaikščių šeimoje su negalia gimęs berniukas anksti pajunta vidinį troškimą pasišvęsti Dievui. Lietuvoje tik pirmieji krikščionybės žingsniai. Beveik 40 -ies metų stoja į vienuolyną, vyresnysis pasiima drauge į Krokuvą, studijos Akademijoje ir tarnystė šv. Morkaus bažnyčioje. Už viso to, – valandų valandos prie altoriaus. Nuolatinė malda ir žvilgsnis į Nukryžiuotąjį. Kaip broliukas, eina zakristijono pareigas, patarnauja šv. Mišioms, valo, tvarko, plauna. Jam skirtos gyvenimui mažutės patalpos beveik nereikia, nes nori būti kuo arčiau Jėzaus, arčiau altoriaus, būti nuolat. Kitas laikas skirtas vargstantiems žmonėms. Jie prašo už juos pasimelsti, pasimelsti už ligonius, ieško patarimų, suraminimo, gero žodžio. Ir taip kiekvieną dieną.
Kaip suprasti brolį Mykolą ir jo gyvenimą? Kaip suprasti jį ir visus, kurie iš tikrųjų patikėjo ir tiki Evangelija, geriausiai papasakoti gali pats Jėzus.
Evangelistas Matas šiandien mums atpasakoja Jėzaus maldą. Prieš tai, Jėzus susidūrė su didele priešprieša. Mokytojas palaimintais skelbė turinčius beturčio dvasią, romiuosius, gailestinguosius, niekinamus ir persekiojamus. Nešant auką prie altoriaus, liepė pirmiau eiti susitaikyti su savo broliu. Kvietė būti dangiškojo Tėvo vaikais, nes jis leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems. Bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, kvietė mylėti be išskaičiavimo, daryti geruosius darbus slaptoje, nebūti per daug susirūpinusiais žemiškais dalykais, nepulti broliui iš akies išiminėti krislą, neteisti ir atleisti. O svarbiausia, – kvietė atsiversti, pakeisti galvojimą, pamesti nuodėmės kelią, tikėti Jo atnešta žinia. Ko gero, fariziejai ir Rašto aiškintojai turėjo šį skelbimą pirmiausiai priimti, nes jie pažinojo Raštus. Deja, toks skelbimas jiems pasirodė net pavojingu.
Kafarnaumo ir kiti Galilėjos gyventojai pradžioje labai mielai priėmė Jėzų. Bet laikui bėgant, jų susižavėjimas išblėso. Pamažu jie ėmė suprasti, kam iš tikrųjų kviečia Jėzus. Jie stebėjosi Jėzaus darbais, matė pagydomus ligonius, išvaromus demonus, minias paskui einančių žmonių. Jie tikėjosi iš Jėzaus kažką gauti ir sau. Net ir mokiniai galvojo panašiai. Kada Jėzus kalbėjo, kad palaimingiau duoti, negu imti, jie suprato, kad palaimingiau yra imti. Kai kurie pasisiūlė net sekti Jėzų, bet prieš tai norėjo sutvarkyti dar eilę svarbių reikalų. Jėzus kalbėjo apie sekimo juo sunkumus, priešpriešą, persekiojimus ir patį didžiausią laukiantį sunkumą, – mylėti taip, kaip myli Jėzus. Kai žmonės suprato, kad Jėzus siūlo didybę, kuri tarnauja, pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Toks Jėzaus elgesys išprovokavo net Joną Krikštytoją pasiųsti savo mokinius pas Jėzų ir paklausti, ar Jis yra Mesijas, ar jie turi laukti kito. Jono supratimu, Mesijas iškirs vaisių neduodantį medį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Bet Jėzus atėjo gelbėti kas buvo pražuvę, atėjo nenulaužti palinkusios nendrės, neužgesinti gruzdančio dagčio. Blogis yra kiekviename žmoguje. Blogio šaknys, tai nuodėmės impulsai, kurie blokuoja gyvybės syvus ir neleidžia duoti vaisių. Jėzus atėjo Evangelija sudeginti blogio šaknis žmoguje. Iš čia kyla ir giliausias Jėzaus širdies gedulo šauksmas dėl Chorazino, Betsaidos, Kafarnaumo ir kitų miestų, kurie pasirinko ne Dievo karalystės kelią, bet įprastą pasaulio tvarką, kurią diktuoja egoizmas, savanaudiškumas ir tuščia, greitai praeinanti didybė.
Ši sunki Jėzaus skelbimo patirtis labai svarbi ir reikšminga mums. Mums, kaip krikščionims, Bažnyčiai, krikščionybei, tikėjimui. Gali atrodyti, kaip ne kartą istorijoje buvo, jog tikėjimas į Kristų neturi ateities, Bažnyčia neturi ką pasakyti šiandienos žmogui, pasaulyje svarbūs ir reikšmingi visai kiti dalykai, tvarką diktuoja galingieji, sunkumai, priešprieša ir kliūtys neįveikiami.
Kaip krikščionis šiandien turi galvoti, tikėti ir krikščioniškai gyventi? Apie visa tai Jėzus mums pasakoja Evangelijoje, o konkrečią viso to išraišką matome palaimintojo Mykolo ir šventųjų gyvenime. Per Evangeliją žvelkime į jų ir Bažnyčios kelią.
Susidūręs su šia sunkia situacija, Jėzus meldžiasi, ieško atsakymo pokalbyje su dangiškuoju Tėvu: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie…“ Mes turime melstis! Melstis, reiškia mintimis ir širdimi būti sąskambyje, simfonijoje su Dievu. Klausyti Jo žodžių, melstis, kad matytume tikrovę, kaip mato Jis. Malda įleidžia Dievo šviesą, net esant kritiškai situacijai. Mūsų istorija yra Dievo rankose. Dangiškasis Tėvas yra dangaus ir žemės Viešpats. Kai vyksta nesuprantami dalykai, o mes meldžiamės, turime tikrumą, kad Tėvas ir toliau mus myli ir vadovauja mūsų gyvenimui. Negalia, sunkumai, skausmas, kančia yra ne tik nesėkmės ar pralaimėjimo ženklai. Meldžiantis per juos Dievas atveria naują gyvybingą pradžią, kitokias galimybes. Kančia tampa momentu naujam gimimui. Jėzaus patirti sunkumai, atskleidžiant mylinčio Tėvo paveikslą, įėjo į Dievo planą. Palaimintajam Mykolui neįgalumas ir visokia kančia buvo ta plano dalimi, per maldą atvedusia į giliausią Dievo meilės patirtį. Todėl jis ir troško būti tik su Jėzumi. O meilė Jėzui jį traukte traukė būti su vargstančiais žmonėmis. Maldoje širdis atgauna pusiausvyrą, nusiramina, pailsi, nes ją atgaivina Dievas.
Maldoje Jėzus kreipiasi į Tėvą švelniu „Abba“. Tai rodo labai asmeninį, tiesiog aklą pasitikėjimą mylinčiu Tėvu. Šiuo santykiu Tėvas dovanoja savo paties gyvenimą, amžiną gyvenimą. Į tokį, naują santykį su Dievu Jėzus nori nuvesti žmones. Į tokį santykį brolį Mykolą vedė Nukryžiuotasis.
Tikrą santykį su Dievu ugdanti tiesa yra paslėpta nuo išmintingųjų ir gudriųjų. Dievas jos neslepia. Priešingai, Jis save apreiškia! Tačiau Jėzų nepriėmę žmonės turėjo savo išmintį ir ja matavo Dievo tiesą. Buvo susikūrę žmogiškų matmenų dievą ir su juo nustatę santykius. Tai dažniausiai žmonės pilni savęs. Jiems Dievas yra paslėptas. Evangelija ir Nukryžiuotasis yra kvailystė. Jėzus buvo nustebintas fariziejų atmetimu. Bet maldoje Dangiškasis Tėvas Jėzui pateikė staigmeną: pasinaudojo išmintingųjų Evangelijos atmetimu, kad tokiu būdu atvertų duris tiems mažiesiems, kurie buvo laikomi nesuprantančiais ir nevertais Dievo karalystės.
Dievo tikrasis veidas, jo grožis mums tobulai atskleistas Jėzuje. Jei neesame maži, neįmanoma priimti šito apreiškimo. Todėl Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“. Kviečia palikti jungą, kurį uždeda nuodėmė ar kiti žmonės. Kviečia imti Jo jungą, kuris yra laisvę teikianti Evangelija ir joje rasti savo sielai atgaivą. Mirtimi ant kryžiaus sunaikindamas nuodėmę ir mirtį Jėzus duoda svarbiausią įsakymą mūsų žmogiškai prigimčiai, įsakymą mylėti. Kito žmogaus vargas yra Jėzaus balsas.
Galiausiai, Dievo veidą atskleidžia romi ir nuolanki Jėzaus širdis. Tai paveikslas Dievo, kuris yra Tarnas, kuris pasilenkia prie žmogaus. Būdamas begaline Meile, pasilenkia kaip Tarnas, kad nuplautų ne tik kojas, bet protą ir širdį. Priimdamas šitą logiką, žmogus pradeda panašėti į Dievą, pradeda mylėti. Keisti pasaulį galia, be nuolankios širdies, nemylint, neįmanoma. Per visą istoriją keitėsi tik personažai, įvairūs pagerinimo pasiūlymai, o scenarijus likdavo tas pats. Brolis Mykolas ir daugybė kitų vadovavosi logika, kuri keitė, keičia ir keis pasaulį. Ją rinktis esame kviečiami ir mes. Amen.